Lapkričio 29 dieną įvyko trečiasis SETI (”Sejny English Teacher Initiative”, liet. SAMI – Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva) susitikimas šiais mokslo metais, šįsyk Seinų nuošalėje esančioje pradinėje mokykloje. Kaip visuomet buvo numatytos viena kitą papildančios susitikimo temos: Adaptyvi lyderystė ir Sąmoningumo ugdymas. Pirmąją pavadinimu Practising Leadership or Pushing against the Wind (liet. „Praktikuoti lyderystę arba prieš vėją nepapūsi, nors pūsti reikia“ pristatyti buvo patikėta man, o Marta Traczkowska, kurios mokykloje Bakałarzewo vykdomas Mindfullness (liet. Sąmoningumo ugdymo) projektas dalinosi savo patirtimi ir įžvalgomis.
Ką daryti, kai nežinai, ką daryti
Labai populiari ir šiandien ypač daug ne tik akademinėse bendruomenėse, bet ir glamūriniuose žurnaluose eskaluojama lyderystės tema man nėra patraukli ne dėl paties lyderystės fenomeno, bet dėl to, kad lyderio ir lyderystės terminais dažnai švaistomasi į kairę ir į dešinę. Esu šiek tiek susipažinusi su autentiška, pasidalytąja, tarnaujančia ir keliomis kitomis, kurios turi aiškią struktūrą, įvardintą herojiškų lyderių būrį ir jų pasekėjus. Nors godžiai perskaičiau šiemet išleistą Alisos Miniotaitės ir Igno Staškevičiaus pokalbių knygą „Lyderystė“, kuri, beje, patiko, tačiau pasilieku prie žavėjimosi ir gal noro praktikuoti adaptyvią lyderystę, apie kurią pirmą kartą išgirdau 2017 m. spalį ISM auditorijoje iš vizituojančio Davenporto (Aijovos valst, JAV) St. Ambrose Universiteto lektoriaus Dr. Randy Richards lūpų.
Adaptyvi lyderystė, pasak šios lyderystės guru Marty Linsky ir Ronald Heifetz (Harvardo universitetas), yra žmonių mobilizavimas sunkiam kaitos darbui tam, kad šeima, organizacija, bendruomenė, šalis klestėtų. Lyderystė yra elgesys, o ne pozicija ir su autoritetu bei vadovavimu gali neturėti nieko bendro. Lyderystė yra epizodinė, jos galima išmokti ir praktikuoti kasdieną. Svarbu suvokti, jog jokia šeima, jokia organizacija, jokia sistema neišliks, jei darys tai, kas buvo įprasta. Vienas iš būdų palikti žmones ten, kur jie yra dabar, nesuardant status quo – vadinti juos lyderiais. Marty Linsky teigia, kad žodžio lyderis iš viso nėra ir jis vengia jį vartoti, nes juk lyderystė yra veiksmas, tai sunkus darbas.
Marty Linsky kalba apie technines problemas ir adaptyvius iššūkius ir pateikia pavyzdį, kai, pavyzdžiui, kreipiatės į gydytoją dėl padidėjusio kraujo spaudimo. Gydytojas padaro kažką, išrašo vaistų, kas yra ekspertinė ar techninė sprendimo dalis. Tačiau gydytojas negali padaryti mankštos už jus ar keisti gyvenimo būdo. Tai reiškia, kad problemos dalis sugrąžinama problemos turėtojui. Ir nežinia, kas imsis lyderystės veiksmo: seselė, šeimos narys, o gal ir pats gydytojas. Ir dauguma problemų yra būtent tokios, reikalaujančios ir techninio, ir adaptyvaus sprendimo.
Akivaizdu, kad lyderystės veiksmas nėra džiaugsmingas. Anaiptol, jis skausmingas ir net labai, nes pasakyti žmogui į akis reikia ne tai, ką jis ar ji nori girdėti, bet tai, ką reikia. Pakeisti žmonių požiūrį ir jų veikimo būdą reiškia kvestionuoti jų esamą tapatybę. Todėl lyderystės praktikavimas – dar ir rizikingas, nes dažnu atveju neaišku, ar šalia tavęs esantys patikės tavo idėja. Ją dažnai atmes ne todėl, kad kažko nesupranta, bet vien todėl, kad matys grėsmę savo saugumui, nusistovėjusiai tvarkai. Pažįstama situacija, tiesa? Adaptyvi lyderystė nepatiks tiems, kurie visas situacijas linkę „sudėlioti į dėžutes“, patikti ji gali tiems, kurie bando orientuotis neapibrėžtoje situacijoje, kurių kasdien vis daugėja. Žinoti, ką daryti, kai nežinai, ką daryti – milžiniškas iššūkis. Ir ši lyderystė yra būtent apie tai.
Diskusijose adaptyvią lyderystę perkėlėme į anglų k. pamoką, kurioje mokytojas turėtų imtis rizikos ir taikyti naujus metodus, net nežinodamas, ar tai pavyks. Prisiminėme ir darbo klasėje Singapūro mokyklose modelį, kai mokiniai tame pačiame kabinete grupėse atlikdami skirtingas veiklas mokosi skirtingų dalykų. Perstatyti kėdės ir pakeisti klasės išplanavimą nėra sunku, tai ne tas pats, kas padėti keistis. Ne vien apie mokinius kalbama buvo.
Ar įmanoma įveikti nerimą
Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis šiandien vaikai susiduria su precedento neturinčiu stresu ir nerimu – pagal Nacionalinius psichikos sveikatos institutus nerimo sutrikimą patirs 25% 13–18 metų vaikų. Anot Amerikos pediatrijos akademijos, toks ankstyvas streso lygis gali neigiamai paveikti mokymąsi, atmintį, elgesį ir fizinę bei psichinę sveikatą. Lietuvoje 2017 m. buvo konstatuota, kad daugiau negu pusė vyresniųjų klasių mokinių visada jaučia padidėjusį ar didelį nerimą, baimę mokykloje.
Kaip vieną iš nerimo mažinimo būdų mokslininkai įvardija sąmoningumo ugdymą, kuris gali padėti išsiugdyti ir patobulinti tris pagrindinius žmogaus sugebėjimus: dėmesio koncentraciją, pastabumą, kantrybę. Sąmoningumas taip pat padeda ugdyti(s) empatiją.
Marta Traczkowska teigia, kad savo, t. y. Bakałarzewo mokykloje sąmoningumo ugdymu susidomėta palaipsniui. Iš pradžių jie atsisakė skambučio, kaip vieno iš didesnių dirgiklių mokykloje, o paskui nusprendė, kad mokyti atidumo sau ir savo artimui – viena svarbiausių kompetencijų, kuri bus naudinga vaikui ateityje.
Norint šią naujovę praktikuoti, pirmiausia reikėjo visiems mokytojams susitarti. Vėliau atsiklausti tėvų, ar jie sutinka, kad šiuo nauju metodu būtį dirbama su jų vaikais. Beje, tėvai patys savanoriškai meditavo, o ir dabar, lankydamiesi susirinkimuose, prašo tai pakartoti.
Sąmoningumo ugdymas, šioje mokykloje jau vyksta šešias savaites, todėl išvadas daryti dar anksti. Psichologai teigia, jog ir po metų dar ne laikas vertinimams daryti. Tačiau jau dabar Marta pažėrė puokštelę mokinių atsiliepimų. Vieni teigia, kad po meditacijų yra lengviau susikoncentruoti užduotims, antri pajuto stiprybės ir motyvacijos pliūpsnį, treti panoro mokytis geriau, o dar kiti nejaučia pykčio. Gi mokytojai teigia, jog pamokoje atsirado daugiau laiko mokyti, sumažėjo elgesio problemų.
Marta teigė, kad Marta Bakałarzewo mokykloje jie mąsto apie tylos zonų kūrimą mokykloje, nes ne visi mokiniai pertraukų metu nori girdėti triukšmą, muziką, reklamą. Dorota Campfield pateikė Suomijos mokyklų pavyzdį, kur, pasak jos, net pertraukos vaikams vyksta ne vienu metu.
Pabaigai
Vienas iš pagrindinių sąmoningumo ugdymo tikslų – siekti, kad žmogus būtų laimingesnis. Tik bėda, kad laimė dažnai painiojama su malonumu. Įsiminė Lietuvos OVC (Organizacijų vystymo centras) direktoriaus Pauliaus Avižinio šių dviejų sąvokų paaiškinimas, jų atskyrimas. Pasak jo, malonumas – tai patirtis, kurios tu sieki, o laimė – ne konkreti patirtis, o kitoks santykis į tą patirtį. Tai labai įdomi tema, gal kitam kartui. O dabar ačiū Lazdijų rajono savivaldybės merei Ausmai Miškinienei už sudarytas galimybes ne tik kaupti patirtis svetur, jomis dalintis, bet ir patiems keisti(s).
Jūratė Sutkuvienė