Balandžio 28 dieną SETI (Sejny English Teacher Initiative) (lietuviškai SAMI Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva) kvietimu anglų k. mokytojų susitikime, kuris, kaip įprastai, vyko Seinų rotušėje, jau antrą kartą vėl dalyvavo keletas mokytojų iš Lazdijų rajono mokyklų. Pagrindinė pranešėja šįkart – Augustavo privačios mokyklos (Augustow Supreme Skola) direktorė, anglų k. mokytoja Katarzyna Olichwier-Bending.

Magija ir pavydėtina pagalba

Besiruošdama pranešimui tądien Katarzyna tarstelėjo, kad šiandien ji mokys savo buvusią mokytoją. Ir kalbėjo ji apie Dorotą Campfield, vieną iš SETI sumanytojų, kuri anglų k. mokė Lenkijoje ir Suomijoje, dirbo Oulu universitete Suomijoje, kur rengė būsimus anglų k. mokytojus, Oxfordo universitete apsigynė daktaro laipsnį taikomosios lingvistikos tema, atlieka įvairius tyrimus Mokslinių tyrimų institute (Instytut Badań Edukacyjnych) Varšuvoje bei publikuoja straipsnius anglų k. kaip pirmosios užsienio kalbos mokymo tema. Taip pat yra keleto studentų diplominių darbų Varšuvos anglų k. mokytojų rengimo koledže (Uniwersyteckie Kolegium Kształcenia Nauczycieli Języka Angielskiego) (UKKNJA)) vadovė.

                      Nieko sau, pagalvojau. Šio susitikimo magija tik prasideda: mokinė mokys mokytoją, kuri turėdama šitiek darbų ir įsipareigojimų laisvanoriškai (sic!) trejetą valandų kiekvieną mėnesį skiria pokalbiams su anglų k. mokytojais.

                      Pasakytina dar ir tai, kad minėtas pranešimas – generalinė Katarzynos repeticija. Mat jis skirtas gegužės 12–14 dienomis Varšuvos universiteto vyksiančios trečiosios Lenkijos anglų kalbos studijų asociacijos (angl. Polish Association for the study of English (PASE)) konferencijos dalyviams.

                      Savo bandomąjį pranešimą Seinuose Katarzyna “Feel the magic in the classroom air – some magic tricks to have creative lessons” („Pajusk magiją klasėje – keletas magiškų triukų kūrybingoms pamokoms sukurti“) pradeda skaidrėje rodydama lėkštėje patiektą šnicelį ir sako, kad, tarkime, kiekvienas mokytojas savo vaikams turi įsiūlyti ar pasiūlyti šnicelį, tik svarbu, kaip jį patiekti: porcelianinėje lėkštėje su neįprastomis daržovėmis ar kaip kitaip. Dar priduria, kad kuo neįprasčiau, tuo geriau. Užduodama pagrindinius bet kokiai veiklai klasėje skirtus klausimus: kiek laiko, kur ir kaip, dar pacituoja Einšteiną: Kūrybingumas – tai būsena, kai protas linksminasi (angl.Creativity is intelligence having fun. Ar tikrai? Juk labai dažnai tūlo piliečio manymu kūrybingumas ir protas yra nesusisiekiantys indai.

 Katarzyna pažeria daugybę pavyzdžių, kaip įprastas veiklas paversti neįprastomis. Mokantis žodžių juos rašyti atvirkščiai, veidrodiniu principu ne pagrindine savo ranka. Rašyti šokant, gulint, sukritus ant sėdmaišių (pasak pranešėjos, tai tinkamiausia sėdėjimui skirta vieta mokyklose), ant skirtingų dydžių ir pavidalų: lango, kepimo popieriaus, baliono, grindų, skambant klasikinei ar kokiai kitai muzikai, ant tualetinio popieriaus. Beje, pranešėja įtraukė ir klausytojus, tad garbė keletą žodžių užrašyti ant minėto popieriaus teko ir man. Ir tas gabalėlis tualetinio popieriaus su keturiais žodžiais – tarsi koks stebuklas, kokia svarbi relikvija vykdo skirtuko funkciją mano užrašuose iki šiol. 

Muziką Katarzyna siūlo naudoti ir kaip laiko matuoklį įvairioms užduotims atlikti. Kalbėtis su vaikais tamsoje ne tik tada, kai elektra dingsta, o specialiai, siekiant prakalbinti labiau užsidariusius, į save panirusius. Mokymąsi pranešėja siūlo stimuliuoti ir kvapais. Juk cinamonas, pavyzdžiui, puikiai naudotinas, kai reikia susikoncentruoti.

Užbaigia savo pranešimą Katarzyna sakydama, kad kūrybingumui nereikia ypatingų sąlygų. Juk kiekvienas gali rašyti, kad ir, tarkime, ant lango. Būti kūrybingam pirmiausia reiškia būti drąsiam. Bet prie drąsos dar sugrįšime.

Ir kas gi vyksta pranešimui pasibaigus. Ne kokios pataikūniškai melagingos liaupsės ar pavydo padiktuota storžieviška kritika, o patarimai: ką padaryti, kad pranešimas, kuris skambės Varšuvos universitete, būtų dar įtikinamesnis. Pridursiu, kad klausytojus užburia ne tik pranešimo tema, bet ir stulbinantis pranešėjos žavesys, gyvybingumas bei oratorystės talentas.

Ir čia vyksta kažkas nepaprasto. Šimtaprocentinė nuoširdi neapmokestinama pagalba: ką sutrumpinti, ką pagilinti, ko išvis derėtų atsisakyti, kaip atsakyti į klausytojų klausimus, jei tokių būtų. O jų tikrai bus, patikina Dorota Campfield. Ir daugybė kitokių patarimų, kurių čia nesuminėsiu. Neregėta neįsivaizduojamai kolegiali bendrystė nuožmios rinkos sąlygomis – tarsi koks stebuklas. Patikėkit.

Drąsus mokytojas – misija (ne)įmanoma

Diskusijų įkarštyje Dorota paklausė, ar tokios pakvaišusios pamokos, apie kurias kalbėjo Katarzyna įmanomos valstybinėje mokykloje. Trumpam stojusi tyla ir susižvalgymai reiškė: vargu bau. Juk valstybiniai egzaminai, visokie žinių patikrinimai, todėl nesiliaujantys testai ir kontroliniai darbai. Kieno sąskaita? Ogi mokymo(si), nes ugdymo(si) procesas orientuota į skaičiais išmatuojamus rezultatus ir pasiekimus.

Knygoje „Takusis blogis“, kurią kartu su Zygmuntu Baumanu parašė Leonidas Donskis, lietuvių filosofas, teigia: „Žmonių pavertimas statistiniais vienetais yra vienas šiuolaikinio barbarizmo ir mūsų dienų pasaulio moralinio aklumo simptomų. Tas pats įvyksta ir tada, kai vyrai ir moterys pažeminami iki gamybos veiksnių ir vadinami žmogiškaisiais ištekliais (aiškiausias pavyzdys strateginiai ir veiklos planai, aut. pastaba). Tada žmogaus individualumas ir jo būtis šiame pasaulyje paneigiami, pavergiant juos tarnaut anoniminėms jėgoms ir sistemoms, <...> - technologiniams rinkodaros ir politikos tinklams bei statistikai, pateisinančiai šių jėgų ir tinklų operacijas“.

Šie tinklai – tai ir godžiai, ir strimgalviais įsitvertas elektroninių dienynų naudojimas mokyklose ir „visą tiesą“ apie esamą situaciją nusakantis visokių „Reitingų“ reitingavimas. Labai neskani ta kasdienė konkurencija mokyklose ir tarp mokyklų. Ir perdėm atgrasus  jo didenybė balas, kurio medžioklėn išsirengę mokytojai dresuoja mokinius nušokti kuo toliau ir kuo aukščiau.

Kebliau skaičiuoti ir susiskaičiuoti, jei mokykla, kurioje dirbama, yra kaimo vietovėje: visose įmanomose nacionalinėse ir tarptautinėse ataskaitose rezultatai visada yra patys žemiausi. Todėl visada čia mokytojas dirba blogai. Sumažėjo mokinių? Ne bėda. Švietimo architektai perkels mokinius į didesnes mokyklas, o tavo mokyklą ir tave tiesiog ištrins. Nes juk tu tik statistika, tik skaičiukas. Sakai, kad daugiau nebūtinai yra geriau. Čia tik tau taip atrodo.

Savo straipsnyje „Ar poezijos knyga namuose keičia moksleivio matematikos pasiekimus“ Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Algirdas Zabulionis teigia, kad PISA (Programme for International Student Assessment (liet. Tarptautinė mokinių vertinimo programa)) tyrimas pateikė moksleiviams daug klausimų apie jų šeimą, bet iki šiol yra neanalizuota kultūrinė šeimos aplinka ir jos įtaka moksleivių pasiekimams. Tyrime dalyvavusių mokinių buvo klausiama ar namuose yra poezijos knygų. Pateikdamas išsamius tyrimus prelegentas liūdnai juokauja, „kad domėjimasis  poezija ar bent žinojimas, kad namuose yra poezijos knyga, mažėja vidutiniškai po 1 proc. per metus. Gal tai ir yra PISA matematinio raštingumo Lietuvos rezultatų kritimo (2006 m. – 486 balai, 2015 m. – jau tik 478, kaip tik tas 8 balų skirtumas, kaip ir 8 proc. poezijos knygų namuose) viena iš priežasčių? Silpstant kultūrinei aplinkai namuose, mažėja matematikos pasiekimai. O gal tai tikrai rimtas paaiškinimas ir moksleivių kultūrinė aplinkos reikšmės patvirtinimas?“ Kaimo vietovėje, suprantama, dažniausiai  bus liūdniausias.

Knygos „Nesustabdoma inercija“ (angl. Non-stop inertia) autorius Ivoras Southwoodas  bendrą visų mūsų būklę apibūdino taip: „Tvyro viską gožiančio nesaugumo jausmas darbe, piniginiuose reikaluose, apskritai kultūroje; jausmas, kad kybai nežinomybėje, kuri ima labiau panėšėti į gamtos dėsnį negu į žmogaus kūrinį. <...> kad  šis nesaugumo būvis, siekiantis mūsų giliausias baimes ir troškimus nelyginant neurozė, kuri minta pasąmone ir ją deformuoja yra palaikomas dirbtinai, pateikiant jį kaip neišvengiamą, tiesiog kaip gyvenimo faktą“.

Pratęsiu. Kasdien iš įvairių tribūnų peršami suskaičiavimai, kiek milijonų eurų reiks universitetams sujungti, kiek geltonųjų autobusiukų kaimo vietovėse gyvenantiems mokiniams į gimnazijas išvežioti, kiek, kiek, kiek... tarsi koks galvon įstrigęs įkyrus priedainis persekioja kasdien. Neapleidžia mintis, jog iš tavęs tikimasi, kad būtum iš viršaus valdomas automatinis įrenginys gamybos linijoje. Ar tikimasi, kad būtum kūrybingas, o podraug ir drąsus? Nežinau.

Pabaigai

Kadangi kiekviename SETI laiškelyje yra parašoma, jog šią iniciatyvą remia Seinų meras Arkadiusz Adam Nowalski, todėl ir aš už galimybę Lazdijų rajono mokytojams dalyvauti šiuose susitikimuose dėkoju  rajono merui Artūrui Margeliui.

Knygoje Jogailos akmuo Lenkija“ Rimvydas Valatka pateikia kelias eilutes iš T. Venclovos eilėraščio „Pašnekesys žiemą“, kurias 1987 m. lenkų pogrindžio žurnalas „Tu Teraz“

(liet. „Čia dabar“) pasirinko epigrafu: Šis amžius išsiverčia be ženklų,/Tėra statistika. Mirties trauka/Sukausto žmogų, augalą ir daiktą,/Tačiau sudygsta grūdas ir auka,/Ir štai tada, manau, ne viskas baigta (lenk. Ten wiek tłlumaczy się bez žadnych znakow,/Tylko statystyką. Przycąganie šmierci/Skuwa czlowieka, roslinę i rzcecz,/Ale kielkuje ziarno i ofiara./A więc nieprawda, žwszystko stracone). Autorius klausia, ar ateis toks laikas, kad lietuviai savo epigrafu pasirinks lenkų poeto eiles.

Ir vėl lenkai pasirinko. Šįsyk Lazdijų rajono anglų k. mokytojus. 2:0. Lenkija laimi.

      

                                                                                                              Jūratė Sutkuvienė